Žymiausi mūšiai (atmintinos vietos)

Raseiniai
Šiauliai
Vilniaus puolimas
Vilnius (Panerių paminklas)
Kapčiamiestis (E.Pliaterytės paminklas ir kapas)
Kėdainių mūšis


Kėdainių mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kėdainių mūšis

Data:
1831 m. balandžio 29 d.
Vieta:
Kėdainiai, Rusijos imperija
Rezultatas:
Sukilėlių pergalė
Priežastis:
Sukilėliai užėmė miestą

Kariaujančios pusės
November Uprising.svg
November Uprising.svg
Nereguliarios lenkų-lietuvių pajėgos
Coat of Arms of Russian Empire.svg
Coat of Arms of Russian Empire.svg
Rusijos imperija
Vadovai
Mauricijus Prozaras
generolas Sulima
Ivanas Ofenbergas
S. Malinauskis
Karinė jėga
100 šaulių
80 kavalerijos karių
100 dalgininkų
3000 pėstininkų
2000 kavalerijos karių
5 patrankos
Nuostoliai
20 žuvusiųjų
17 sužalotųjų
300 žuvusiųjų
100 sužalotųjų
Kėdainių mūšis - mūšis tarp carinės Rusijos ir Lietuvos-Lenkijos sukilėlių, įvykęs 1831 m. balandžio 29 d. šalia Kėdainių; 1830-1831 m. sukilimo dalis. Nereguliarios sukilėlių pajėgos, kurias sudarė apie 280 karių, vadovaujamos Mauricijaus Prozaro, nugalėjo galingą Rusijos carinę kariuomenę, kurią sudarė 3000 generolo Sulimos vadovaujamų pėstininkų, 2000 Ivano Ofenbergo kavalerijos karių ir 5 S. Malinauskio patrankos.
Mauricijus Prozaras visą dieną gynė sukilėlių užimtą Kėdainių miestą ir padarė daug nuostolių rusų armijai. Dėl amunicijos trūkumo ji buvo priversta nutraukti atakas.

[taisyti] Literatūra

  • Jacek Feduszka, Powstanie Listopadowe na Litwie i Żmudzi, w: Teka Kom. Hist. OL PAN, 2004, 1, s. 128, Internete
  • Edmund Callier, Bitwy i potyczki stoczone przez wojsko polskie w roku 1831, Drukarnia Dziennika Poznańskiego, Poznań 1887, ss. 97-99, Internete






    1831 sukilimas (lenk. Powstanie listopadowe) − Lenkijos ir Lietuvos sukilimas Rusijos imperijoje. Kilo dėl nepasitenkinimo 1815 m. konstitucijos ribojimu, represijomis, ketinimu panaudoti Lenkijos kariuomenę įsiveržimui į Belgiją ir Prancūziją.
    Sukilimas prasidėjo Varšuvoje 1830 m. lapkričio 29 d. Vienas sukilimo tikslų − Lenkijos ir Lietuvos federacijos atstatymas. Kai kurie sukilimo vadai siekė ir baudžiavos panaikinimo. Sukilime dalyvavo įvairių luomų atstovai − bajorai, valstiečiai, dvasininkai, miestiečiai.
    Type in the content of your page here.


    Sukilimas Lietuvoje
    external image 250px-Ch%C5%82opicki_1831.JPGexternal image magnify-clip.pngGenerolas Chlapovskis (Józef Chłopicki)external image 250px-Paneriaipaminklas2001_06_06.jpgexternal image magnify-clip.pngPanerių kautynių paminklo atidengimo ceremonija 2001 m. birželio 6 d.
    1831 m. sausį Vilniuje susikūrė Vyriausiasis komitetas.
    Kovo 26 d. sukilėliams užėmus Raseinius prasidėjo sukilimas Lietuvos teritorijoje. Kariuomenės vadu paskirtas B.Kalinauskas. Per kelias dienas sukilimas apėmė Kauno apskritį, Utenos apylinkes, Telšių ir Šiaulių apskritis.
    1831 m. kovo 29 d. Šiaulių kautynėse apie 1500 sukilėlių bei Raseinių apskrities pėstininkų ir raitininkų būriai trumpo susirėmimo metu nugalėjo Rusijos kariuomenės Šiaulių įgulą.
    Balandžio mėnesį sukilėliai buvo užėmę didžiąją dalį Lietuvos, išskyrus Vilnių, Kauną, Trakus, Užnemunę ir Palangą. Sukilėliai išsirinko apskričių valdžią, sudarė kariuomenės pulkus.
    1831 m. balandžio 1724 d. sukilėlių vadovybė sujungė pajėgas ir apgulė Vilnių. Tuo pat metu caro siųstas pastiprinimas iš Minsko, Daugpilio ir kitų imperijos vietų atkovojo sukilėlių užimtas teritorijas ir gegužės pabaigoje sukilėliai valdė tik Panevėžį.
    Nors caras paskelbė amnestiją sukilėliams, uždraudė šaudyti vadus, o pasidavusiems buvo pažadėta malonė, prasidėjo partizaninis karas.
    Sukilėliams į pagalbą atvyko sukilėlių junginiai iš Lenkijos karalystės, buvo mėginama organizuoti gausius sukilėlių dalinius Žemaitijoje, apginkluojant iš užsienio siųstais ginklais, tačiau planas nepavyko.
    Birželį A.Gelgaudo dalinius (apie 12 600 sukilėlių), lėtai žygiuojančius link Vilniaus, Panerių kautynėse sustabdė generalgubernatoriaus siųsta kariuomenė, sukilėliams teko trauktis. Didelė dalis sukilėlių pasitraukė į Prūsiją, iš kur buvo internuoti, dalis prasiveržė į Lenkijos karalystę, kur sukilimas taip pat blėso.
    Liepos ir gruodžio mėnesiais pavėluotai atplaukė laivai su ginklais iš užsienio.
    1832 metais dauguma sukilėlių išsiskirstė, dalis dar apie dvejus metus slapstėsi.
    Po sukilimo buvo sustiprinta cenzūra, uždėta kontribucija Lietuvos ir Lenkijos gyventojams, vadai nubausti mirtimi, aktyvūs dalyviai ištremti.
    1832 m. gegužės 13 d. caras įsakė uždaryti Vilniaus universitetą.
    Sukilimas paskatino revoliucinius judėjimus kitose Europos šalyse, sutrukdė Rusijos intervenciją į Belgiją ir Prancūziją, kurios tuo metu buvo apimtos revoliucijos.

[taisyti] Lietuvos Žana d'Ark

external image 250px-Emila_Plater_conducting_Polish_scythemen_in_1831.PNGexternal image magnify-clip.pngEmilija Pliaterytė
Tarp sukilimo dalyvių drąsa ir ryžtingumu pagarsėjo lietuvių Žana d‘Ark − grafaitė Emilija Pliaterytė.
Išsilavinusi grafaitė žavėjosi romantizmo idėjomis, filomatų veikla. Sukilimo pradžioje kartu su pusbroliu ji sutelkė Dusetų apylinkių sukilėlius, vadovavo kelių šimtų karių būriui. Pati kovėsi pirmose sukilėlių gretose. Garsas apie E.Pliaterytės drąsą sklido po visą Lietuvą. Grafaitė buvo paskirta vieno sukilėlių pulko kapitone. Tačiau susirgusi mirė ir buvo palaidota svetimu vardu Kapčiamiestyje. Jos kapą įamžino paminklas su iškaltais žodžiais: „Sielą atidaviau Dievui, o gyvybę − Tėvynei“.